Kokia ta lietuvių pamilta Airija?

Vasarą beveik netikėtai išvykau gyventi į salą, kuri labiau žinoma dėl didžiulio lietuvių emigrantų kiekio nei atostogų krypties. Išvykau turėdama beveik konkrečią datą grįžimui atgal, tuo labai juokindama aplinkinius, nes juk niekas neemigruoja tik metams. Tiksliau, negrįžta taip greitai, net jei planuoja. O nutiko, greičiausiai, taip, kad grįžau po beveik pusės metų. Tad noriu pasidalinti pastebėjimais, koks gi tas gyvenimas šalyje, kurioje oficialiais duomenimis gyvena apie 40 tūkstančių lietuvių, o neoficialiais – beveik dvigubai daugiau.

Kodėl vertą Airiją pasirinkti kita atostogų kryptimi

Airija iš tiesųlabai graži sala. Joje gausu ir paplūdimių, ir skardžių, o pilių bei bažnyčių mėgėjai čia neturės kada nuleisti akių – atrodo, lyg kas kelis šimtus metrų vidury niekur yra viena ar kita. Dažnai tai tik istorijas pasakojantys griuvėsiai, bet jų tokia gausybė! Tai tamsaus akmens ir ryškaus žalumo šalis. Sakoma, kad tas žalumas net kitoks nei kitur dėl dažno lietaus, tačiau mano viešnagės metu lijo vos keletą kartų. Kviečiu paganyti akis į keletą Airijos kampelių. Be to, Airiją būtina aplankyti Sostų karų gerbėjams, nes ten filmuotos net kelios scenos, daugiausia Šiaurės Airijoje.

Keletas keistenybių

Kavinėse nėra kur pasikabintų striukės/palto. Gal dėl to, jog orai ten retai kada atšąla žemiau +5 laipsnių, o airia net prie +8 vaikšto su vasariniais marškinėliais (ne kartą teko matyti, bet būtina sąlyga, kad šviestų saulė), tačiau nei paprastoje užkandinėje, vakare bare ar prabangiame restorane nėra nei vietos, nei sąlygų pasikabinti viršutiniams rūbams. Labai stebina ir kartu nepatogu.

Antras stebinantis dalykas, apie kurį jau šiek tiek užsiminiau – apranga. Kai aš ieškojau šiltos pūkinės-neperpučiamos-striukės net pliusinei temperatūrai (Dubline daug šalto vėjo), vietiniai vaikštinėjo su marškinėliais ar švarku bei šaliku. Labiausiai stebinęs reiškinys – kailiniai ir nuogos moterų kojos. Juokėmės, jog atvykėlį pažinsi iš aprangos – nuo šiltos kepurės iki ilgų batų. Ypatingai šalta žiūrėti į jaunas merginas, pasiruošusias šėlti visą naktį bare – autobusu vyksta su trumpomis suknelėmis, nuogomis kojomis ir basutėmis.

Dublino grožio perlai

Dubline teko regėti savaimio įdegio tendenciją. Kai sakau regėti, turiu omeny, kad tai labai akivaizdu. Netolygiai išteptas įdegis, „gabalais” atsiplovusios kūno vietos bei oranžinis atspalvis. Tačiau šitaip atrodo nuo visai jaunutės moksleivės iki vyresnės moters.

Tik atvykusi į Airiją gyvenau Brėjuje – jaukiame pajūrio miestelyje, tačiau į darbą vykau apie valandą laiko. Tad ne kartą autobuse teko matyti moteris, taupančias laiką ir makiažą atliekančias tiesiog autobuse. Su manimi vykstanti draugė juokėsi, jog moterys iš autobuso išlipa lyg kiti žmonės – beveik vakarinis makiažas ryte būna atliktas nepriekaištingai. Kai kurios net akių pravedimus sugebėdavo pasidaryti!

Kodėl Airijoje jautiesi „lyg namie”

Sakydama „lyg namie” neturiu omenyje Lietuvos ar miestelio, kuriame užaugome. Jausmas „lyg namie” apibūdina jaukumą, saugumą, atrodo, jog esi laukiamas ir būni patogiai. Kai tik atvykau gyventi, prisijungiau prie lietuvių bendruomenės ir ilgai gyvenančių lietuvių klausiau, kas jus čia laiko po 12 ar net 18 metų. Dažniausias atsakymas buvo – jaučiuosi lyg namie. Šį jausmą sukelia be galo draugiški airiai. Kai kurie teigia, kad jie draugiški tik į akis, tačiau bendraujant su airiais iš tikro pasijauti saugiai ir labai laukiamas. Jie daug šypsosi, yra be galo paslaugūs. Čia atvykę žmonės lengvai pripranta prie tokio bendravimo ir patys prisitaiko. Dar šį jausmą gali suteikti maistas – airių virtuvėje gausu miltinių ir bulvinių patiekalų. Be to, jie labai didžiuojasi savo produkcija ir visada pabrėžia, jog mūsų mėsa/pienas/kiaušiniai airiški. Kita priežastis – lietuviai mėgsta alų. Airiai jį ne tik mėgsta, bet gamina ir beveik garbina. Keturios pintos alaus ketvirtadienio vakarą yra lengvas pasisedėjimas su draugais. Vietiniai juokiasi, o atvykėlius truputį gąsdina, jog alų rekomenduoja net nėščiosioms ar po kraujo donorystės. Alaus kultūra ten labai stipri.

Dubline gausu studentų bei emigrantų, todėl „nesijauti vienišas”. Tai multikultūrinis miestas, kuris pritraukia įvairių žmonių, turistų ir centre gatvės visada pilnos šurmulio bet kurią dieną. O lietuvišką sakinį išgirsi ko ne kasdien. Tiesa, Dublinas nereprezentuoja visos Airijos, nes išvykus už Dublino pasitinka nuostabi gamta, maži kaimeliai, baltomis ar akmeninėmis tvorelėmis apjuosti tamsaus mūro namukai, pastatyti beveik ant šlaito.

Iš tiesų ši sala turi „aurą” – joje gera. Užsukit pakeliauti, neabejoju, jog maloniai nustebins. Ir būtinai paragaukit Guinness alaus ir aštrių vištienos sparnelių su mėlynojo pelėsinio sūrio padažu.