Mėnesio mėgstamiausių įrašai tampa vis labiau populiarūs. Kviečiu skaityti dar vieną asmenišką išpažintį. Galbūt ir šį kartą rasite dalelę savęs. Dėkoju už gražius žodžius praeitame mėnesio mėgstamiausių įraše!
Lūpų dažai
Gavusi dovanų šiuos Dr. Hauschka rusvus lūpų dažus maniau, kad jie man netinka. Nors tekstūra pasakiškai riebi, lepinanti lūpas, o sudėtyje tik sveikos sudėtinės dalys, tačiau su spalva man sekėsi sunkiai susidraugauti. Pastebėjau, jog šiuo metu „ant bangos“ nude/rudi lūpų dažai. Nutariau reabilituoti savo Dr. Hauschka Lipsick Novum spalvą 08. Ir pamilau ją! Iš tiesų tai puiki spalva rudeniui. Lūpų dažai tarnauja ir kaip lūpų balzamas, saugodamas nuo vėjo, šalčio. Nauja meilė ir kasdienis palydovas.
Vonios esencija
Gulėjimas šiltoje vonioje man asocijuojasi su puikiu poilsiu, ramybe bei maloniais aromatais. Visada stengiuosi įsilašinti eterinių aliejų arba jau paruoštų, vandenyje tirpstančių kvapnių natūralių esencijų. Aromaterapija gali padėti labiau atsipalaiduoti, nuraminti, eterinių aliejų savybės gydyti, glotninti odą. Šiuo vėstančiu oru mano mėgstamiausi – Dr. Hauschka aliejai voniai. Šiuo metu turiu Citrinų ir citrinžolių, Dirvinių levandų, Rožių. Šios esencijos paruoštos taip, jog ištirpsta vandenyje, nepalieka riebios plėvelės vonioje ar ant odos. Užtenka vos šaukštelio, kad pasklistų instensyvus aromatas. Visos esencijos ne tik skirtingai kvepia, tačiau turi ir skirtingą paskirti. Rožės skirtos nuraminti bei maitinti odą. Dirvinių levandų esencija nuramina po įtemptos dienos, glotnina odą, tinkamiausia nakčiai. Citrinų ir citrinžolių vonios esencija energizuoja, šviesina mintis.
Sausas plaukų šampūnas
Nors pasaulis jau gana senai eina iš proto dėl sausų šampūnų, aš išmėginau jį tik gana nesenai. O priežastis paprasta – nejaučiau poreikio. Nors mano plaukai ilgi, neturiu problemų jų išsiplauti. O ir plauti nereikia dažnai, nes jų būklė normali. Tačiau gavusi išmėginti sausą plaukų šampūną Batiste likau sužavėta. Neskaitant man nelabai malonaus supersaldaus kvapo, poveikis puikus. Jeigu padauginu, plaukai tampa šiurkštesni, sausesni. Tačiau atitaikius tinkamą kiekį ir gerai iššukavus, sausas šampūnas sugeria riebalų perteklių ir išgelbėja pramiegotą rytą į darbą – galiu ištverti iki vakaro ir niekas neįtars, kad ryte jau reikėjo galvos trinkimo. Tai nėra pakaitalas galvos plovimui! Tačiau retą kartą tikrai puikiai gelbėja.
Minimalizmas
Tai anaiptol nėra tik rugsėjo mėgstamiausias. Tačiau rugsėjį pasiekiau tą ribą, kada atėjo šioks toks suvokimas apie savą rūbų bei gyvenimo stilių. Dar tada, kai paauglystėje draugės pirkosi vieną porą džinsų po kitos, o suknelių spintose kabėjo nesuskaičiuojamas kiekis, kada iš parduotuvės be lūpų balzamo ar šešėlių nebuvo galima išeiti, aš jaučiausi keistuolė, nes man to nereikėjo. Man visada patiko turėti nedaug daiktų. Ir tik tuos, kuriuos nešioju beveik kasdien, kurie man patys gražiausi, kokybiškiausi ir tinkamiausi. Man visada patiko tvarkingai sudėlioti, savo vietą ir paskirtį turintys daiktai. Tačiau ilgą laiką pirkau rūbus, kurie buvo gražūs po vieną, bet parsinešus namo, prie beveik nieko turimo spintoje jie netiko. Vis tikėjausi, kad naujas pirkinys „sujungs“ turimus rūbus ir viskas įgaus harmoniją. Ir kas kartą mane apimdavo tas „keistuolės“ sindromas – na kodėl kitos perka, joms reikia ir tinka, o man ne? Nes aš ieškodavau daikto, kuris vienas atliktų daugelio funkciją. Jei pirkti batus, tai kad šie tiktų ir prie suknelių, ir sijonų, ir turimų kelnių. O turimų rūbų stilius tai skirtingas… Kaip atitaikyti porą batų jiems visiems? Galiausiai batai tinka prie poros daiktų, kiti stovi nenešiojami. Ir taip pasaka be galo.
Man niekada nereikėjo daug kosmetikos. Norėjau turėti tik tiek, kiek reikia kasdienai. Nereikėjo kelių šešėlių palečių, tušų, šampūnų. Nereikia ir dabar. Jei nebūčiau grožio tinklaraštininkė, turėčiau dar mažiau nei turiu dabar.
Vis dažniau jausdama tą „keistuolės, negalinčios išsirinkti ir tikrai neturinčios ką rengtis“ jausmą, pradėjau analizuoti save ir stebėti aplinką, kurioje gyvenu. Pradėjau ieškoti straipsnių, kaip derinti rūbus tarpusavyje. Kaip su nedaug priemonių sukurti makiažo įvaizdžius. Ir štai šiais metais savo „nemoteriškam“ gyvenimo būdui radau pavadinimą – MINIMALIZMAS. Tada man paliko net kvėpuoti lengviau, nes internete radau begalę bendraminčių. Jie visi be galo skirtingi, bet jų dalinami patarimai ir sekamos idėjos man tokios artimos dar nuo paauglystės, o tada nė į galvą nebūtų atėję, kad tas „nemoteriškas gyvenimo būdas, kada nesinori turėti kalno suknelių ar neperlipti per batus“ turi terminą. MINIMALIZMAS.
Minimalizmas mano gyvenime įgavo didžiausią pagreitį šių metų vasarą ir vis dar tęsiasi. Savo spintą peržiūrėjau keletą kartų ir kas kart randu, ko man nereikia. Visa tai padovanoju, paaukoju, parduodu. Susidėliojau spalvinę rūbų gamą ir kasdien turiu ką apsirengti. Į parduotuvę einu žinodama, ko ir kokios spalvos man reikia, todėl nusipirktas daiktas tinka prie daugelio turimų stilistiškai ir spalviškai. Kai kas gali pasakyti, kad tai nuobodu. Anaiptol 🙂 Man tai be galo patogu, taupu (laiko ir finansų prasme, nes nešvaistau laiko ieškodama kažko tobulo, kažko, ko gal net nėra sukurta (tikriausiai žinot tą jausmą, kai ieškai „kažko gražaus“) ir neišleidžiu pinigų nereikalingiems ir man netinkantiems rūbams). Minimalizmas mano gyvenime atrado vietą daugelyje sričių – rūbų spintoje, batų dėžėje, turimų knygų ir daiktų lentynose, kosmetikos spintelėje. Netgi mintyse. Nebesinori švaistyti laiko parduotuvėse ar man nemaloniems pokalbiams, pradėjau vertinti kokybišką laiko leidimą. Kuo mažiau turiu nereikalingo turto, tuo geriau žinau, kur ką rasti. O ir tvarkytis namus tapo paprasčiau – nesimėto nereikalingi čekiai, batų ar taurių dėžės, nenešiojami, bet „gaila išmest/dar suplonėsiu/sunešiosiu po namus“ rūbai. Supratau, kad aš ne viena! Ir kad mano noras neapsikrauti daiktais yra populiarus judėjimas, vis dažniau pritaikomas net didžiausių šopoholikių. O be to, tai savotiškai prisideda prie ekologijos/ aplinkosaugos – mažesnis vartotojiškumas sukuria mažiau šiukšlių.
Nesu ekstremali minimalistė ir su keletu rūbų, dviem puodeliais ir kuprine neišgyvenčiau. O ir nenorėčiau taip gyventi. Tačiau saikingai taikomi kai kurie minimalizmo principai palengvino mano gyvenimą, atnešė ramybę, nustojau blaškytis ir bandyti pritapti, būti spalvota, gausiai daiktais, pasibaigusių kvepalų buteliukais ir neskaitytais žurnalais apsikrovusia asmenybe. Tiksliau – būti ne savimi, o kas man gražu kitų nuotraukose. Net ne realiuose gyvenimuose 🙂 Sakoma, jog „originalas visada brangesnis nei kopija“, tai „būkim savimi, visi kiti jau užimti“ <3
Jeigu jums įdomi ši tema, galiu pasiplėtoti daugiau apie savo buityje taikomus minimalizmo principus bei nuo ko viską neskausmingai pradėti 🙂 Duokite žinoti ir aš mielai pasidalinsiu patirtimi, sekamais tinklaraščiais, youtube kanalais!
Tikrai būtų įdomu ir naudinga pasisemti dar įkvėpimo apie minimalizmą. Aš taip pat stengiuosi judėti ta kryptimi. Suprantu, kad tai nuolatinis kelias, procesas, taip pat ir man minimalizmas nėra turėjimas kažkiek daiktų vienetų, greičiau tai – sąmonės būsena, mintys. Tampa lengviau net kvėpuoti, kai tave supa būtent tau tikrai reikalingi, gražūs daiktai, keliantys geras, džiugias emocijas. Tiesa, kartais sunku tuo įtikinti artimuosius, jiems ši idėja pasirodo kažkokia keista, nesuprantama.
Šaunus įrašas! Aš taip pat baigiu prisipratinti prie minimalizmo filosofijos. Ją labai ilgai į mūsų gyvenimą bandė integruoti mano vyras, bet aš tiek pat ilgai ožiavausi sakydama, kad esu vėžys, o vėžiai turi kaupti ir yra per daug sentimentalūs, kad išmestų 🙂 Bet štai, persikraustėm ir buvo proga peržiūrėti visus savo daiktus. Išmečiau labai nedaug, bet į naująjį butą pasiėmiau minimaliai. Visa kita, kas miela iki širdies gelmių (perskaitytos knygos, rėmeliai su daugybe nuotraukų, žvakių milijonas ir kt.) atkeliavo į mano senąjį kambarį, pas tėvus. Tai čia toks mano kompromisas – yra, bet nėra. O spinta, tikriausiai, augant natūraliai traukiasi. Juk mūsų amžiuj mes jau beveik žinom, koks stilius mums labiausiai patinka/tinka ir nebesinori turėti daug skirtingų stilių rūbų/aksesuarų. Na, bent jau man. 🙂